Kas verčia ar įkvepia žmones tapti kūrėjais? Nežinia, turbūt begalė dalykų. Aš pati, rodos, lyg ir neturėjau pasirinkimo - universitetai ir užsiėmimai keitėsi, o buvo vis ne Tai ir ne Tai, kol bestudijuodama filosofiją atradau vilnos vėlimą. Procesą ir medžiagas įsimylėjau iškart, kūrybos džiaugsmas buvo didelis. Pamažu prisiminiau ir ankstesnes kūrybines patirtis - vaikystėje gausiai pieštus piešinius, komiksus, knygas, metus vienoje kūrybineje studijoje, kitus metus lipinant iš molio keramikos studijoje, mažus paišaliojimus sąsiuvinio paraštėse.
Patirtys buvo išties puikios, bet turbūt todėl, kad patiko ir daugelis kitų dalykų, niekad nebuvo šovusi mintis, kad tai galėtų būti pagrindinis mano užsiėmimas. Tąkart viskas buvo kitaip, turbūt nemažai dalykų jau buvo subrendę manyje ir netvėrė džiaugsmu galėdami išvysti dienos šviesą, taigi jau po keliu mėnesių tapo aišku, kad vizualioji filosofija mano gyvenime užims gan svarbią vietą. Linijomis, formomis ir spalvomis galėjau išreikšti tai, kam, rodos, pritrūkdavo žodžių arba pastarieji atrodydavo per grubūs. Taigi dar kartą pakeičiau universitetą ir jau trejus metus džiaugiuosi kūrybiniais vargais ir malonumais, o ant nosies jau ir bakalaurinis darbas.
Tylus buvimas, lapų šnarėjimas, vaikystės prisiminimai, nedrąsios svajonės, kutulys paduose, vėjas plaukuose važiuojant dviračiu, o kartais net ir šaltas dušas ima ir stebuklingai prišaukia mažus žmogelius iš paslaptingų pasaulių. Niekada nežinai, kodėl, bet jie staiga panorsta įgyti materialų pavidalą, bendrauti su kitom jautriom sielom, o tada... tada jau niekur nesidėsi.
Lipdai, klijuoji, dažai, pieši, lankstai, kol pajunti, kad - jau! Gimė žmogelis. Ir jau pasiruošęs gyventi savo gyvenimą, keliauti savo keliones, pasakoti savo istoriją pats. Iškepi pyrago į kelionę, pabučiuoji į kaktą ir paleidi.